Ku­ni­gaikštis Ta­das Pran­ciškus Ogins­kis (1712–1783)

Pradžia | Oginskių giminė > Ku­ni­gaikštis Ta­das Pran­ciškus Ogins­kis (1712–1783)

 

Ku­ni­gaikštis Ta­das Pran­ciškus Ogins­kis (1712–1783) – di­dy­sis Lie­tu­vos kancleris, Tra­kų kaš­te­lio­nas, Tra­kų ir Vi­tebs­ko vai­va­da, Ašme­nos, Vet­bo­ro ir Pževals­ko se­niū­nas.

Pir­mo­ji žmo­na – ku­ni­gaikš­tie­nė Iza­be­lė Rad­vi­lai­tė (sū­nūs An­drius ir Pran­ciš­kus Ksa­ve­ras), ant­ro­ji – Jad­vy­ga Za­lus­ky­tė-Tiškevičienė. Vedus ją, Ta­dui Pran­ciš­kasui ati­te­ko Rie­ta­vo dvaras Že­mai­ti­jo­je (Rie­ta­vo mies­tas). Jo pa­grin­di­nės re­zi­den­ci­jos bu­vo Ma­la­de­či­na ir Ha­nu­tos kai­mas. Jam pri­klau­sė Lu­čio­jai, Ta­du­li­nas, Iza­be­li­nas (pa­va­din­tas pir­mo­sios žmo­nos gar­bei), Za­le­sė, Abor­kai. Po Ta­do mir­ties jo nu­osa­vy­bė kaip pa­li­ki­mas ati­te­ko sū­nums. Za­le­sę ga­vo Pran­ciš­kus Ksa­ve­ras.

No­rėdami, kad skai­ty­to­jas ge­riau su­pras­tų ku­ni­gaikš­čio Ta­do anū­ko My­ko­lo Kle­o­po Ogins­kio veiks­mus, el­ge­sį ir cha­rak­te­rį, tuos Ogins­kių gi­mi­nės is­to­ri­jos pa­vyz­džius, ku­riais jis gal­būt rė­mė­si sa­vo gy­ve­ni­me, to­liau pa­tei­kia­me ne­di­de­lį Ta­do gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mą – trum­pą Ka­zi­mie­ro Bar­ta­še­vi­čiaus dar­bo „Ta­das Ogins­kis ir jo 1712–1783 m. die­no­raš­tis“, iš­leis­to 1914 m., at­pa­sa­ko­ji­mą.

Ta­das Pran­ciš­kus gi­mė 1712 m. rug­pjū­čio 26 dieną. Bū­da­mas dvi­de­šim­ties me­tų am­žiaus (1732 m.), jis jau bu­vo Vi­tebs­ko de­pu­ta­tas Var­šu­vos sei­me (ak­ty­viai da­ly­va­vo ke­liant ja­me su­maiš­tį; apie tai pats ku­ni­gaikš­tis die­no­raš­ty­je ra­šė: „Res­pub­li­ko­je to­kių skan­da­lų dar nė­ra bu­vę“), vė­liau, 1733 m. sei­me, da­ly­va­vo kaip Bres­lau­jos pa­vie­to de­pu­ta­tas. Tarp Au­gus­to III ir Leš­čins­kio pra­si­dė­jus ko­vai dėl sos­to, ku­ni­gaikš­tis pa­lai­kė pas­ta­rą­jį. 1736 m. pa­ci­fi­ka­ci­nia­me sei­me (į sos­tą įžen­gus Au­gus­tui III) jis, kaip Vi­tebs­ko de­pu­ta­tas, bu­vo iš­rink­tas į Lie­tu­vos ko­mi­si­ją, svars­čiu­sią ga­li­my­bes pa­di­din­ti Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos ka­riuo­me­nės lė­šas. Ne­tru­kus ku­ni­gaikš­čiui bu­vo pa­ti­kė­tos Lie­tu­vos di­džio­jo raš­ti­nin­ko pa­rei­gos.

Bu­vo ve­dęs ku­ni­gaikš­tie­nę Iza­be­lę Kot­ry­ną Rad­vi­lai­tę. Su­ža­dė­tu­vės įvy­ko 1737 m. va­sa­rio 27 d. Lach­vo­je, pas ku­ni­gaikš­tį My­ko­lą Ka­zi­mie­rą Rad­vi­lą Žu­ve­lę. Jie su­si­tuo­kė tų pa­čių me­tų rug­sė­jo 22 d. Ka­re­li­čuo­se. 1738 m. Ka­zi­mie­ras Ogins­kis su žmo­na Ro­za­li­ja per­da­vė sa­vo bro­liui Ta­dui val­dy­ti Ha­nu­tą ir Ma­la­de­či­ną su pa­li­var­kais. 1739 m. se­na­to pa­si­ta­ri­mui nu­ta­rus, ka­ra­lius ku­ni­gaikš­čiui Ta­dui ati­da­vė Aš­me­nos se­niū­ni­ją, o prie raš­ti­nin­ko pa­rei­gų pri­dė­jo ir jo ka­ra­liš­ko­sios di­dy­bės pul­ki­nin­ko var­dą. Ogins­kiai į Aš­me­nos se­niū­ni­ją at­vy­ko 1740 m. ge­gu­žės mė­ne­sį, kai ku­ni­gaikš­tis pri­sie­kė Aš­me­nos že­mės tei­sė­jui Ba­ra­no­vi­čiui. Tuo me­tu Ogins­kiai gy­ve­no Ta­du­li­ne, kur 1740 m. ba­lan­džio 13 d. gi­mė jų pir­ma­sis sū­nus An­drius Mar­ci­jo­nas Jo­a­ki­mas (An­driaus var­dą jis ga­vo ka­zo­kų ka­rų lai­kų kan­ki­nio, pa­lai­min­to­jo An­driaus Bo­bo­los gar­bei). Sū­nų pa­krikš­ti­jo 1741 m. sau­sio mė­ne­sį. Į ta pro­ga su­reng­tą puo­tą at­vy­ko daug sve­čių, iš­kil­mės tę­sė­si ke­tu­rias die­nas.

1744 m. Gar­di­no sei­mas ku­ni­gaikš­tį Ta­dą iš­rin­ko sei­mo mar­šal­ka. Sei­mas taip ir ne­iš­spren­dė vie­no iš pa­grin­di­nių klau­si­mų – dėl ka­riuo­me­nės pa­di­di­ni­mo. „Ne­no­ri­me iš­si­gel­bė­ji­mo“, – kal­bė­jo mar­šal­ka sei­mui, – „at­ėjus šimt­me­čiais gei­džia­mam me­tui. Tad ne­kal­tin­ki­te nie­ko ir pa­tys dėl sa­vęs lie­ki­te aša­ras!“ Tą­syk ku­ni­gaikš­tis, prieš tap­da­mas se­na­to­riu­mi, pas­ku­ti­nį kar­tą da­ly­va­vo sei­mo veik­lo­je. Vė­liau, lap­kri­čio mėnesį, jis bu­vo pa­skir­tas Vil­niaus kaš­te­lio­nu.

Vi­tebs­ko pa­vie­to Ta­du­li­no kai­me ku­ni­gaikš­tis Ta­das pa­sta­tė baž­ny­čią ir ba­zi­li­jo­nų vie­nuo­ly­ną. 1757 m. kaš­te­lio­nas savo sū­nui An­driui per­da­vė Aš­me­nos se­niū­ni­ją, o Pran­ciš­kui Ksa­ve­rui – Pže­vals­ko. Tais pa­čiais me­tais jis kar­tu su žmo­na pra­dė­jo pa­ra­pi­jos baž­ny­čios bei ku­ni­gų tri­ni­to­rių vie­nuo­ly­no sta­ty­bą Ma­la­de­či­ne. Ogins­kiai jau bu­vo pra­dė­ję gy­ven­ti Ma­la­de­či­ne, kur ku­ni­gaikš­tis Ta­das re­no­va­vo se­nuo­sius ku­ni­gaikš­čių Zba­ras­kių rū­mus. 1761 m. lap­kri­čio 7 d. mi­rė kaš­te­lio­no žmo­na. 1762 m. va­sa­rio 15 d. ji bu­vo pa­lai­do­ta nau­jo­je baž­ny­čio­je. Po dvi­ejų me­tų Sie­no­je ku­ni­gaikš­tis su­si­tuo­kė an­trą kar­tą – da­bar su Rie­ta­vo se­niū­no Kris­tu­po Tiš­ke­vi­čiaus naš­le Jad­vy­ga Te­re­se Za­lus­ky­te.

Rie­ta­vas ta­po Ogins­kių gi­mi­nės nu­osa­vy­be. Nuo to įvykio pra­ėjus be­veik šim­tui me­tų, čia gi­mė My­ko­lo Kle­o­po Ogins­kio anū­kai – pas­ku­ti­niai gi­mi­nės pa­li­kuo­nys pa­gal vy­riš­kąją li­ni­ją.

Mi­rus Au­gus­tui III, kaš­te­lio­nas rėmė Sta­nis­lo­vo Au­gus­to įžen­gi­mą į sos­tą, vė­liau jo pa­pra­šė Tra­kų vai­va­dos pa­rei­gų.

T. P. Ogins­kio ir jo žmo­nos lė­šo­mis 1768 m. spa­lio 7 d. į Ma­la­de­či­nos baž­ny­čią bu­vo at­ga­ben­tos re­lik­vi­jos iš Ro­mos, o 1772 m. į Sie­nos pran­ciš­ko­nų baž­ny­čią – šv. For­tu­na­to re­lik­vi­jos. Svar­biau­sias fi­lan­tro­pi­nis Jad­vy­gos Ogins­kie­nės nuo­pel­nas bu­vo 1766 m. Vil­niu­je pra­dė­ję veik­ti jos įkur­ti pa­mes­ti­nu­kų ir naš­lai­čių na­mai ar­ba Kū­di­kė­lio Jė­zaus įstai­gos.

1770 m. pra­džio­je mi­rė Tra­kų vai­va­da Alek­san­dras Po­cie­jus ir ba­lan­džio 7 d. ku­ni­gaikš­tis Ta­das ga­vo lauk­tas pa­rei­gas. Jo at­vy­ki­mo į Tra­kų vai­va­di­ją pro­ga čia vy­ko di­de­lės iš­kil­mės, ku­ni­gai pa­sa­kė daug pa­ne­gi­ri­kų. Tuo me­tu T. P. Ogins­kis gy­ve­no Aš­me­nos pa­vie­te, Ha­nu­to­je, ku­rią pa­si­rin­ko kaip sa­vo pas­ku­ti­nę re­zi­den­ci­ją. Ten apie 1765 m. pa­sta­tė rū­mus ir dva­rą (su­griau­ti po 1939 m.).

Ogins­kių gi­mi­nės gy­ve­na­mo­ji vie­ta ir vi­suo­me­ni­niai in­te­re­sai iš Vi­tebs­ko že­mė­se esan­čio Ta­du­li­no vėl per­si­kė­lė į Ma­la­de­či­ną, Ha­nu­tą, Za­le­sę, Aš­me­ną, Vil­nių, Tra­kus ir Rie­ta­vą. Gi­mi­nė tuo laiku grįžo į sa­vo pa­var­dės kil­mės vie­to­ves – Lie­tu­vą.

Pas­ku­ti­niais gy­ve­ni­mo me­tais ku­ni­gaikš­tis pa­sta­tė Die­vo Kū­no kop­ly­čią Vil­niaus Šv. Jo­nų baž­ny­čio­je. T. P. Ogins­kio rū­pes­čiu 1780 m. šiai kop­ly­čiai iš Ro­mos bu­vo at­siųs­tos Šv. Te­ofi­lio re­lik­vi­jos. Ku­ni­gaikš­tis mi­rė 1783 m. lap­kri­čio 25 d. Ha­nu­to­je. Jis bu­vo pa­lai­do­tas Vil­niaus Šv. Jo­nų baž­ny­čios Die­vo Kū­no kop­ly­čios, ku­ri da­bar va­di­na­ma ir Ogins­kių var­du, rū­sy­je.