Ku­ni­gaikštis An­drius (Ig­no­tas, Jo­a­chi­mas, Juo­za­pa­tas) Ogins­kis (1740 m. ba­lan­džio 13 d. – 1787 m. rug­sė­jo 12 d.)

Pradžia | Oginskių giminė > Ku­ni­gaikštis An­drius (Ig­no­tas, Jo­a­chi­mas, Juo­za­pa­tas) Ogins­kis (1740 m. ba­lan­džio 13 d. – 1787 m. rug­sė­jo 12 d.)

 

Andriaus Oginskio portretas. Dail. Nežinomas. XVIII a. Drobė, aliejus, 84x65 cm. Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus. Mt-1925. A. Kapčiaus nuotrauka. Ku­ni­gaikštis An­drius (Ig­no­tas, Jo­a­chi­mas, Juo­za­pa­tas) Ogins­kis (1740 m. ba­lan­džio 13 d. – 1787 m. rug­sė­jo 12 d.) bu­vo Ta­do Pran­ciš­kaus ir Iza­be­lės Rad­vi­lai­tės sū­nus, Lie­tu­vos gin­kli­nin­kas, Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos pa­siun­ti­nys Vie­no­je ir Pe­ter­bur­ge, Tra­kų kaš­te­lio­nas, vai­va­da, Aš­me­nos (nuo 1757 m.), Gu­zo­vo, Ka­da­ri­jos, Moc­kų ir Pla­te­lių se­niū­nas.

Jis gi­mė Ta­du­li­ne, Vi­tebs­ko vai­va­di­jo­je. 1755 m. ge­gu­žės mė­ne­sį. Kai jam bu­vo 15 me­tų, ga­vo pul­ki­nin­ko laips­nį, ku­rį jam už­lei­do dė­dė iš tė­vo pu­sės – Ig­nas. 1757 m. pa­va­sa­rį jo tė­vas per­da­vė jam tei­sę į Aš­me­nos se­niū­ni­ją, o lap­kri­čio 4 d. – ir Aš­me­nos sei­me­lio pri­žiū­rė­to­jo pa­rei­gas. 1758 m. spa­lio mė­ne­sį Andrius Oginskis bu­vo sei­mo at­sto­vas iš In­flian­tų1. 1760 m. kaip Kau­no at­sto­vas ga­vo Lie­tu­vos tri­bu­no­lo laz­dą, o 1762 m. spa­lio 8 d. kaip In­flian­tų at­sto­vas Var­šu­vos sei­me – Lie­tu­vos kar­di­nin­ko laips­nį (ap­do­va­no­ji­mas už len­kų šlėk­tos Bru­lo­vo tei­sių ap­sau­gos ma­ni­fes­to pa­si­ra­šy­mą). 1764 m. ge­gu­žės mė­ne­sį, kai nebuvo faktinės ­val­džios, Var­šu­vo­je pa­si­ra­šė Čar­to­ris­kių kon­fe­de­ra­ci­ją. Ka­rū­na­vi­mo sei­me pri­sie­kė Sta­nis­lo­vui Au­gus­tui.

1763 m. lie­pos 21 d. Gu­zo­vo mies­te­ly­je (prie Med­ne­vi­cų, ne­to­li Var­šu­vos) ku­ni­gaikš­tis An­drius Ogins­kis ve­dė Pau­li­ną Šem­bek. Pau­li­na – Bres­to se­niū­no, ge­ne­ra­li­nio ad­ju­tan­to Mar­ko Šem­be­ko ir Jad­vy­gos iš Rud­nic­kių duk­ra. Tai bu­vo tre­čio­ji Pau­li­nos san­tuo­ka (pir­mo­ji – su Ce­les­ti­nu Lu­bens­kiu, ant­ro­ji – su Jo­nu Po­toc­kiu). Su­si­tuo­kus su Jo­nu Po­toc­kiu, Pau­li­nai ati­te­ko Gu­zo­vo se­niū­ni­ja.

Pau­li­nos Šem­bek por­tre­to (sau­go Kra­sic­kių šei­ma Len­ki­jo­je) nu­ga­ri­nė­je pu­sė­je ne­ži­no­mas dai­li­nin­kas yra pa­li­kęs už­ra­šą, pa­si­bai­gian­tį to­kiais žo­džiais: „Pau­li­na iš Šem­be­kų gi­mi­nės… va­di­na­ma ponia Lie­tu­vo­je, Ru­si­jo­je ir Len­ki­jo­je“. 1762 m. An­driui ir Pau­li­nai gi­mė duk­ra Ju­ze­fa, 1765 m. ant­ras vai­kas – sū­nus My­ko­las Kle­o­pas.

An­driaus ir Pau­li­nos Ogins­kių sū­nus My­ko­las Kle­o­pas sa­vo at­si­mi­ni­muo­se ra­šo: „Ma­no mo­ti­na Pau­li­na, mer­gau­ti­ne pa­var­de gra­fai­tė Šem­bek, pir­mą kar­tą bu­vo iš­te­kė­ju­si už Lu­bens­kio, ku­ris gy­ve­no la­bai trum­pai. An­trą kar­tą iš­te­kė­jo už Po­toc­kio, ku­ris maž­daug po me­tų pa­li­ko ją naš­le. Pa­ga­liau ji iš­te­kė­jo už ma­no tė­vo Ogins­kio. […] Ka­dan­gi su kiek­vie­nu vy­ru tu­rė­jo po vie­ną sū­nų, tai vi­suo­me­nė­je ma­no mo­ti­ną daž­nai va­din­da­vo tri­jų pro­vin­ci­jų mo­ti­na. Ma­no mo­ti­na bu­vo vie­na iš gra­žiau­sių Len­ki­jos po­nių, jos el­ge­sys bu­vo ne­pri­ekaiš­tin­gas, ji ga­lė­jo bū­ti ge­riau­sios žmo­nos ir švel­niau­sios mo­ti­nos pa­vyz­dys.“

1766 m. sei­mo pa­ve­di­mu ku­ni­gaikš­tis An­drius da­ly­va­vo Lie­tu­vos Iž­do ko­mi­si­jos (fi­nan­sų ko­mi­te­to) dar­be. 1769 m. jis, se­na­to įpareigotas, kaip ypa­tin­ga­sis pa­siun­ti­nys iš­vy­ko į Sankt Pe­ter­bur­gą. Ten už­si­bu­vo ne­il­gai – nuo rug­sė­jo 30 iki spa­lio 6 dienos, nes ca­rie­nė Je­ka­te­ri­na II ne­no­rė­jo pri­im­ti jo­kių de­le­ga­ci­jų (to fakto Oginskis, prieš iš­vyk­da­mas į Sankt Peterburgą,  ne­ži­no­jo). Dėl šios mi­si­jos Ba­ro kon­fe­de­ra­tai Ogins­kį pa­skel­bė prie­šu ir pa­nai­ki­no jo val­das, o ka­ra­lius Au­gus­tas pasielgė prie­šin­gai – su­tei­kė Ogins­kiui Bal­to­jo Ere­lio bei Šv. Sta­nis­lo­vo or­di­no ka­va­lie­riaus ti­tu­lus, 1771 m. lap­kri­čio 21 d. – Lie­tu­vos re­fe­ren­to pa­rei­gas1.

1771 m. gruo­džio mė­ne­sį ka­ra­lius An­driui Ogins­kiui pa­ti­kė­jo Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos ypa­tin­go­jo pa­siun­ti­nio Vie­no­je mi­si­ją. Siųs­da­mas ku­ni­gaikš­tį, ka­ra­lius ti­kė­jo­si su­lauk­ti Aust­ri­jos pa­ra­mos vals­ty­bei ir pa­lai­ky­mo vie­ni­jant Ba­ro kon­fe­de­ra­tus su sos­tu. Pa­siun­ti­nys iš­vy­ko iš Var­šu­vos 1772 m. sau­sį, o va­sa­rio vi­du­ry­je jau bu­vo Vie­no­je. My­ko­las Kle­o­pas Ogins­kis šią ke­lio­nę mi­ni sa­vo „At­si­mi­ni­muo­se“: „Kai man bu­vo še­še­ri me­tai, aš, mo­tu­lė ir se­suo iš­vy­ko­me kar­tu su tė­vu […] į Vie­ną. Ke­lias bu­vo pa­vo­jin­gas, tad mums sky­rė dvi­ejų tūks­tan­čių ulo­nų pa­ly­dą, ku­riai va­do­va­vo Bra­nic­kis. […] Ar­tė­jant prie Tyn­co, ša­lia Kro­ku­vos mus pa­si­vi­jo pen­kių šim­tų ru­sų pa­jė­gos, ku­rioms va­do­va­vo Su­vo­ro­vas, ta­da dar tik pa­pul­ki­nin­kis.“

My­ko­lui Kle­o­pui Ogins­kiui ir Su­vo­ro­vui bu­vo lem­ta dar ne kar­tą su­si­tik­ti: 1793 m. – Sankt Pe­ter­bur­ge, kai Su­vo­ro­vas jau bu­vo ge­ne­ro­las, ir vė­liau – per Ta­do Kos­ciuš­kos su­ki­li­mą (jau skir­tin­go­se ba­ri­ka­dos pu­sė­se); 1794 m. lap­kri­čio 4 d. Su­vo­ro­vas Var­šu­vos prie­mies­ty­je Pra­ho­je su­ki­li­mą pa­skan­di­no krau­jy­je, o Je­ka­te­ri­na II už tai jam su­tei­kė feld­mar­ša­lo laips­nį. Ofi­cia­li so­vie­ti­nė is­to­riog­ra­fi­ja, kur­da­ma na­cio­na­li­nius did­vy­rius (vie­nas iš jų – Su­vo­ro­vas), ne­krei­pė dė­me­sio į bui­ti­nes šių as­me­nų gy­ve­ni­mo de­ta­les, to­dėl mums šiandien itin įdomios mi­nė­tų did­vy­rių cha­rak­te­ris­ti­kos, paliktos jų am­ži­nin­kų, pa­vyz­džiui, ku­ni­gaikš­čio My­ko­lo Kle­o­po Oginskio vai­kys­tės atsiminimai apie „Su­vo­ro­vo fi­gū­rą“, 1772 m. žiemą ste­bė­tą pro ka­rie­tos lan­gą pa­ke­liui į Vie­ną: „Mane nustebino Su­vo­ro­vo as­me­ny­bė… Jis jo­jo ant pras­to ka­zo­kų ar­kliu­ko. Su­lū­žę ba­tų ga­liu­kai, nu­tį­sęs pur­vi­nas ir rie­ba­luo­tas mun­du­ras, ta­ba­ku su­tep­ta no­sis, ne vi­sai gra­žus vei­das, – vi­sa tai su­kė­lė man ypa­tin­gą bai­mę ir aš bi­jo­jau į jį žiū­rė­ti. Ta­čiau jis la­bai mė­go vai­kus ir daž­nai vai­ši­no ma­ne bei ma­no se­se­rį pui­kiais obuo­liais. Im­da­vo­me juos nu­su­kę akis, kad ne­rei­kė­tų su­si­dur­ti su jo žvilgs­niu.“

Vie­no­je di­plo­ma­to An­driaus Ogins­kio de­ry­bos su Ba­ro kon­fe­de­ra­tais, ku­riems va­do­va­vo My­ko­las Pa­cas, bu­vo bergž­džios. Per at­si­svei­ki­ni­mo au­dien­ci­ją (An­drius iš Vie­nos iš­va­žia­vo 1772 m. gruo­džio mėnesį) Aust­ri­jos im­pe­ra­to­rius pa­siun­ti­nį už­tik­ri­no, kad tri­jų im­pe­ri­jų – Aust­ri­jos, Prū­si­jos ir Ru­si­jos – nuo­sta­ta dėl Len­ki­jos pa­da­li­ji­mo ne­pa­ki­to ir ka­ra­liaus Au­gus­to pa­si­prie­ši­ni­mas ga­li tik pa­kenk­ti su­si­da­riu­siai pa­dė­čiai. A. Ogins­kio mi­si­ja bai­gė­si ne­sėk­min­gai. 1773 m. ge­gu­žės 5 d. pa­siun­ti­nys pa­tei­kė apie ją ata­skai­tą sei­mui. Nuo ba­lan­džio 27 d. jis – Lie­tu­vos di­dy­sis kancleris. Bir­že­lio mė­ne­sį A. Ogins­kis da­ly­va­vo slap­tų kon­fe­de­ra­ci­jų veik­lo­je ir kaip ka­ra­liaus pa­ti­kė­ti­nis ap­ta­ri­nė­jo vals­ty­bės vy­riau­sy­bės sudėtį, veiklą po Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos pa­da­li­ji­mo. Sei­mas tuo laiku dar kartą de­le­ga­vo Ogins­kį į Vie­ną, kur jis dir­bo iki 1774 m. rug­sė­jo. Mi­si­ja bu­vo sėk­min­ga. Už tai Sei­mas Ogins­kiui pa­sky­rė Gu­zo­vo (Sa­cha­če­vo že­mės), Ka­da­ri­jos, Moc­kų ir Pla­te­lių (Tra­kų vai­va­di­ja) se­niū­ni­jas. 1775 m. lie­pos mėnesį ku­ni­gaikš­tis ta­po Tra­kų vai­va­di­jos de­pu­ta­tu sei­me.

A. Ogins­kis bu­vo vie­nas iš ma­so­nų lo­žės „Iš­min­ties šven­to­vė“, per­tvar­ky­tos į „Šv. Ka­ro­lio ri­te­rių“ lo­žę, įkū­rė­jų.

1778 m. ge­gu­žės 13 d. jis kaip Tra­kų kaš­te­lio­nas ta­po Se­na­to na­riu, o nuo 1783 m. gruo­džio – Tra­kų vai­va­da. 1775 m. be­vai­kė te­ta Ele­na Ogins­kie­nė sa­vo te­sta­men­te An­driui Ogins­kiui užrašė So­ko­lo­vo že­mes Pa­len­kė­je bei pa­li­var­ką Že­mai­ti­jo­je, pri­klau­siu­sį Pla­te­lių se­niū­ni­jai. 1783 m. lap­kri­tį jis dar ga­vo ir tė­vo pa­li­ki­mą – Iza­be­li­no že­mių kom­plek­są Aš­me­nos pa­vie­te. Sa­vo re­zi­den­ci­jo­je Gu­zo­ve A. Ogins­kis ėmėsi to­bu­lin­ti ūkį ir 1783 m. įvyk­dė že­mės da­ly­bų, iš­sau­go­ji­mo ir me­lio­ra­ci­jos re­for­mą. 1786 m. Var­šu­vo­je bu­vo iš­leis­tas jo „Eko­no­mi­kos in­struk­ta­žas žmo­nėms, ku­rie ei­na tar­ny­bą ūky­je…“

Ku­ni­gaikš­tis An­drius Ogins­kis mi­rė Gu­zo­ve 1787 m. rug­sė­jo 12 dieną. Jo žmo­na Pau­li­na šį pa­sau­lį pa­li­ko pra­ėjus 10 me­tų. Jie abu yra pa­lai­do­ti pran­ciš­ko­nų vie­nuo­ly­ne Med­ne­vi­cuo­se.