Ku­ni­gaikštis Ka­zi­mie­ras Do­mi­ny­kas Ogins­kis (1680–1773)

Pradžia | Oginskių giminė > Ku­ni­gaikštis Ka­zi­mie­ras Do­mi­ny­kas Ogins­kis (1680–1773)

 

Ku­ni­gaikštis Ka­zi­mie­ras Do­mi­ny­kas Ogins­kis (1680–1773) – Tra­kų ir Vil­niaus vai­va­da, 1692 m. ve­dė Ele­o­no­rą Vai­niū­tę. Tu­rė­jo duk­ras Mar­ci­be­lą, Te­re­sę, Ele­ną (Haliną), Ma­ria­ną bei sū­nų Juo­zą.

Ku­ni­gaikš­tytė Ele­na (Ha­li­na) Ogins­ky­tė-OGINSKIENĖ (apie 1700–1790) – Ka­zi­mie­ro Do­mi­ny­ko duk­ra, 1739 m. iš­te­kė­jo už Lie­tu­vos mar­šal­kos, Vil­niaus kaš­te­lio­no Ig­no­to Ogins­kio (1698–1775), Lie­tu­vos gin­kli­nin­ko Mar­ci­jo­no My­ko­lo sū­naus. Da­ly­va­vo po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me, pa­dė­da­ma sa­vo tė­vui, ku­ris 1726–1727 m. bu­vo Sei­mo ko­mi­si­jos na­rys Kurše. Min­tau­jo­je (dab. Jel­ga­va) su­si­drau­ga­vo su Kuršo ku­ni­gaikštie­ne Ana, 1730 m. ta­pu­sia Ru­si­jos ca­rie­ne. 1731 m., vei­kiau­siai pakvietus ca­rie­nei, apie kurią Mask­vo­je ak­re­di­tuo­ti Va­ka­rų di­plo­ma­tai at­si­liep­da­vo kaip apie „gra­žią ir in­te­li­gen­tiš­ką len­kę“, at­va­žia­vo į Mask­vą.

1740 m. E. Oginskytė-Oginskienė grį­žo į Ru­si­ją kaip Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos ypa­tin­go­jo pa­siun­ti­nio žmo­na. Fak­tiš­kai ji bu­vo di­plo­ma­tė, o vy­ras Ig­nas at­li­ko at­sto­vau­jan­tį vaid­me­nį. Bu­vo ra­šo­ma, kad ji „da­ma gra­ži, iš­min­tin­ga ir to­kia stip­ri, kad ga­li lau­žy­ti pa­sa­gas“. 1775 m. be­vai­kė ku­ni­gaikš­tie­nė Ele­na An­driui Ogins­kiui kaip pa­li­ki­mą pa­sky­rė Sa­ko­lo­vo dva­rą Pa­len­kė­je (vė­liau Sa­ko­lo­vą pa­vel­dė­jo An­driaus sū­nus My­ko­las Kle­o­pas Ogins­kis) ir pa­li­var­ką Že­mai­ti­jo­je – Platelių apylinkėse. Ele­na ir Ig­nas Ogins­kiai rė­mė daug baž­ny­čių sa­vo val­do­se – Vie­vy­je, Bab­ruo­se, Mi­ku­li­ne (prie Or­šos) ir Bo­ri­so­ve. Po vy­ro mir­ties Ele­na, Bia­li­ni­čių sa­vi­nin­kė, 1761 m. vie­ti­nei kar­me­li­tų baž­ny­čiai pa­do­va­no­jo ste­buk­lin­gą Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos at­vaiz­dą. Bia­li­ni­čius grei­tai pra­dė­ta va­din­ti „Bal­ta­ru­si­jos Čens­ta­ka­va“.

Ele­na mi­rė 1790 m. Varšuvo­je. Kars­tas su jos pa­lai­kais bu­vo   pa­lai­do­tas Vi­tebs­ko jė­zui­tų baž­ny­čio­je, ša­lia vy­ro.

Ro­ma­nas Af­ta­na­zis, ap­rašyda­mas ne­to­li Smur­gai­nių esan­tį Dab­rau­lė­nų dva­rą, pa­tei­kia Alek­san­dro Pšez­dzec­kio atsiminimus apie me­no kū­ri­nių ko­lek­ci­ją, kurią surinko Dab­rau­lė­nų šei­mi­nin­kas Ado­mas Giun­te­ris (Gab­rie­liaus Pu­zi­no tė­vas). Tarp ki­tų pa­veiks­lų, Pšez­dzec­kis užsi­me­na ir apie kaš­te­lio­nės Ogins­kie­nės por­tre­tą. Buvo pasakojama, kad ji „iš­lanks­tė iš si­dab­ri­nio ta­le­rio vamz­dį, kai vai­kai jai dėl sen­kan­čių jė­gų ir se­ny­vo am­žiaus ne­benorė­jo ­leis­ti val­dy­ti dva­ro“ (vertė T. Kliaš­čo­nak – aut. past.). No­rė­tų­si ti­kė­ti, kad Dab­rau­lė­nuo­se bu­vo bū­tent Ele­nos Ogins­kie­nės por­tre­tas – jė­gos išryški­ni­mas por­tre­te ati­tin­ka am­ži­nin­kų atsiminimus apie Ele­ną. Ta­čiau… jie­du su Ig­nu ne­tu­rė­jo vai­kų… Gal buvo dar ir kita stip­ri kaš­te­lio­nė Ogins­kie­nė? No­rė­čiau pats su­da­ry­ti ga­li­mų kan­di­da­čių są­ra­šą, ta­čiau tai pa­da­ry­ti siū­lau skai­ty­to­jams.